Diana, lietuvė, gyvenanti Airijoje, keletą metų dirbo Airijos maisto fabrike. Jos darbas buvo fiziškai sunkus. Ji dirbo gamybos linijoje ir reguliariai turėdavo kelti sunkius pakavimo medžiagos ritinius nuo žemės ant konvejerio. Nors pradėdama dirbti ji buvo šiek tiek apmokyta, apmokymai buvo baziniai ir tinkamai nenurodė su šia konkrečia užduotimi susijusios rizikos.

Vieną dieną kaip įprastai keldama ritinį, Diana pajuto staigų, aštrų skausmą nugaroje. Ji suprato, kad kažkas negerai. Ji anksti išėjo iš darbo pailsėti, tikėdamasi, kad skausmas praeis, bet kitą rytą vos galėjo pajudėti. Skausmas tapo stiprus. Diana nuėjo pas savo šeimos gydytoją ir jai pasakė, kad dėl pasikartojančio kėlimo ji patyrė minkštųjų audinių sužalojimus. Jai reikėjo skausmą malšinančių injekcijų ir kineziterapijos seansų, kad skausmas būtų numalšintas ir trauma sugytų.

Gydymo išlaidos pradėjo didėti, o Diana jautė spaudimą grįžti į darbą. Tuomet ji susisiekė su Griffin advokatais. Jie pateikė paraišką nelaimingų atsitikimų sprendimo komisijai (IRB) – nepriklausomai vyriausybinei įstaigai, kuri vertina ieškinius dėl asmens sužalojimo.

Gamyklos atstovai neigė bet kokią atsakomybę už Dianos sužalojimą. Todėl komisija išdavė leidimą, leidžiantį Dianai kreiptis į apygardos teismą. Griffin advokatai padėjo jai per visą procesą ir palaikė ją visą laiką.

Po dvejų metų, naktį prieš teismo posėdį, atsakovai pasiūlė 10 000 eurų. Diana manė, kad tai artima suma tai, kurią norėtų gauti, tačiau nepakankama. Griffin advokatai tęsė derybas ir užsitikrino padidintą – 13 500 eurų – pasiūlymą.

Diana palengvėjo ir ji liko sužavėta. Kompensacija padėjo jai atsigauti tiek fiziškai, tiek finansiškai.

Aukščiau pateikta istorija yra tikra. Tačiau susijusių žmonių vardai ir vietos buvo pakeisti siekiant apsaugoti jų privatumą.